Užuojautos žodžiai

Žmogus bejėgis, gamta ta visagalė,
Prieš juodą nebūtį lemties.
Sprendimo jos pakeisti niekas negali,
Dar taip reikėjo Tavo rankų ir širdies.

Nepareis, nesugrįš, nepabels į duris,
Nors iš skausmo ir plyštų širdis.
Amžinybėj tylioj jis ilsėsis ramiai,
Tik sapne kai kada aplankys.

Ji gyvens gėlės kiekvienu žiedu,
Bus vėjeliu ir plaukus sušukuos.
Bus skarele, kai ašara nurieda,
Ir tik sapne paguodos ranką bepaduos.

Tik brangus prisiminimas liko,
Juodas gedulas, skaudi rauda.
Niekas kitas negalės pakeisti,
Mylimo Tėvelio niekada.

Labai užjaučiame Tave netekties valandą.
Nors, atrodo, žinom išėjimo neišvengiamybę,
Bet tai visada užklumpa skaudžiai, netikėtai,
O žodis “niekada” vis žeidžia tolstant praradimui.

Netektis. O gal žvaigždė?
Išsivedė brangiausią žmogų.
Lemtis. O gal gyvenimas?
Paliko begalinį skausmą.

Mirtis – tai slenkstis, bet ne pabaiga,
Brangiausi žmonės eina ir palieka
Tačiau nuo jų nusidriekia šviesa,
Ir atminty gyvi išlieka.

Nebeišgirsit jau daugiau tėvelio balso,
Tik paliks atminty jo žodžiai ištarti.
Užgeso mielos akys, nusviro darbščios rankos,
Ir paliko vien sielvartas širdy.

Pasakykit, žmonės, kodėl žemė tyli,
Kai brangiausią žmogų atima iš mūs.
Erškičiuotą kelią eitum šimtą mylių,
Kad jisai pareitų vėlei į namus.

Išėjo iš kur negrįžta niekas,
Palikęs svajones, godas, namus.
Visiems širdy gėla gili išlieka,
Ir skausmas, kad daugiau Jo nebebus.

Liūdėsit Jūs, bet laikas gydys skausmą,
Brangaus žmogaus juk niekas negrąžins.
Tušti namai švies netektim iš tolo,
Nors grįžti ten skubėsit su viltim.

Liko nuotraukos, rūbai, daiktai,
Liko skausmas, širdis sužeista,
O gyvent ir toliau privalai,
Leidus laikui paguosti Tave.