Gyvenimas – daina, poezija ir proza
Ir nei pakeist, nei numatyt gali.
Priimki viską, ką nūnai jis duoda,
Ir būk laiminga(-as), kiek gali!
Su gimtadieniu!
Gyvenimas – daina, poezija ir proza
Ir nei pakeist, nei numatyt gali.
Priimki viską, ką nūnai jis duoda,
Ir būk laiminga(-as), kiek gali!
Su gimtadieniu!
Eik gyvenimo saulės sutikti,
Neškis šypsenas, laimę kartu.
Tegul niekas nedrįsta sutrypti,
Kas svajonėse bus tau brangu.
Jeigu skausmas ranką ištiestų
Netikėk, kad laimės nebus.
Tu gyvenki, šypsokis ir džiaukis,
Nes gyvenimas žmogui brangus.
Ėjo metai po vieną, tau kažką nešdami.
Sutinki ir šią dieną neramia širdimi.
Daug metų prabėgo, su daina ir džiaugsmu.
Lai skambesnis už dainą, šis gimtadienis bus.
Kai apsiniaukia saulės spindulys,
Kada laukai ir pievos ištuštėja,
Matai, kaip grimzta metai vis gilyn
Ir pajunti, kad pusė kelio jau praėjo.
Dar kiek jėgos, kūrybinės minties
Ir dienos, metai lekia greitai.
Mes linkim iš visos širdies
Su ugnele širdy toliau gyventi.
Nesakome, kad laimė lietus per kraštus,
Bet linkime – tebus jos tiek, kiek reikia.
Sveikatos, džiaugsmo ir sėkmės – turbūt,
Tai viskas, ko labiausiai žmogui reikia.
Ateina jubiliejai, nors nelaukiam,
Juos atneša greiti laiko žirgai,
O dienos bėga, vis į tolį šaukia
Ir nesustoja, nors labai prašai.
Mes laimės palinkėsim, kažin kur bebūtum,
Kantrybės, nuolankumo, meilės amžinos…
Nei liūtys rudeninės, nei šiaurės vėjo gūsiai,
Tavo namų šilumos neblaško niekados.
Už rūpestį, vaikystės pievų rasą,
Jaunystės grožį ačiū Tau tariu,
Už meilę! Tuos žodžius tegu užrašo,
Kaip priesaką kartoti juos turiu.
Jei pasaulyje Tavęs nebūtų,
Gerumas ir meilė netektų vardų.
Nešildytų saulė, šaltiniai išdžiūtų,
Ir žemė visa apsitrauktų ledu.
Kiek daug jėgos, švelnumo ir gerumo sutelpa tavo širdy,
Kiek daug gerų darbų nudirbo tavo rankos,
Kiek daug naktų skaičiavo tavo mintys ir dejavo tik viena – tavo širdis.
Tebūna tavo vardas, tavo darbas šventas,
Tebūna tavo dienos ilgos ir džiaugsmingos,
O laikas tekartoja: „Nepalūžti, nepavargti ir gyventi, gyventi!”
O buvo saulės, vėjo – buvo visko,
Svajonių laivas blaškės audrose.
Ne kartą ašara žvaigžde sutvisko,
Ne kartą džiaugsmas degė akyse.
Praskriejo metai, kaip viesulu praėjo.
O tu likai švelni, likai rami,
Nes tu skausmus ir negandas mokėjai
Paverst šypsniu, praskaidrint viltimi.
Daug laimės ir sveikatos norim palinkėti.
Ir metų dar daug prasmingų ir ilgų,
Ir kad širdis dar vis ilgai plazdėtų,
Nors plaukai pasidabravę jau šerkšnu.
Nejaugi tau septyniasdešimt, mama,
Nejaugi tiek jau nuvedė takai?
Kiek kartų aušros aušo, naktys temo
Nejaugi tavo jau žili plaukai.
Paklaidžioję likimo vingiais,
Pažinę laisvę ir vargus,
Sušilti visada sugrįžtam
Į mylimus tėvų namus.
Prie mielo židinio susėdę,
Vėl pasijusime maži,
O visos negandos ir bėdos
Išeis kažkur toli toli..
Rodo 61–73 of 73 posts