Visiems pažįstama ir darbingų metų sūkuryje dažniausiai laukiama Kalėdų išvakarių apeiginė vakarienė – Kūčios – senovėje žymėjo ūkinių metų pabaigą ir iki šiol žymi Jėzaus Kristaus gimimą, kurį krikščionys gruodžio 25-ąją pradėjo švęsti IV-ame amžiuje.
Tai yra pakili šventė, nors šios dienos sakrali reikšmė nuo senovės įprasminta daugybe draudimų: dauguma reguliarių darbų buvo atidedama ateičiai, laikytasi sauso pasninko, tačiau Kūčių vakarienės ruošai buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Prie Kūčių stalo pagal seną tradiciją būtinai susėsdavo visi šeimos nariai, tikėdami, kad tai padės sustiprinti šeimos santarvę, tuo pat metu manyta, kad Kūčių vakariene pavaišintas svetimas žmogus neša laimę. Iš čia ir paprotys garbingiausioje stalo vietoje palikti tuščią lėkštelę atsitiktinai užklydusiam.
Kūčios švenčiamos gruodžio 24 dieną. Lietuvoje ši diena – ne darbo diena. Todėl namuose visi gali ramiai pasiruošti vakarienei ir šeimos sugužėjimui. Tai ramybės ir susikaupimo metas, kai laukiama Kristaus gimimo. Dažnai prie stalo sėdama, kai pasimato Šiaurinė žvaigždė. Taip pat, daugelis šią dieną laiko kaip ta, kada laikas papuošti eglutę.