Ne skaičiai nulemia metus, o mūs keliai, darbai ir mintys.
Tuo, kuo praturtinam kitus, mokėdami save dalinti.
Tad liki visada tokia, kokią mes mylim ir pažystam,
Su šypsena gera, jaukia ir siela sklidina jaunystės!
Į tolimą, užkampų Gruzijos kaimelį atvyko žurnalistas ir susirado šios vietovės įžymybe aksakalą, sulaukusį 120 metų. Žurnalistas paklausė senuko, ar šis jaučiąs savo senatvę.
– Žinoma, jaučiu, atsakė aksakalas.
– Kaip?
– Kai man buvo šimtas metų, atsakė senasis gruzinas, aš su savo svečiais išgerdavau dvidešimt stiklinių vyno. Kai sulaukiau šimto dešimties metų, su svečiais aš išgerdavau jau tik dešimt stiklinių. Na, o dabar aš kasdien teišgeriu tik devynias stiklines vyno…
Tad pakelkime tostą už tai, kad gyventume taip ilgai, kaip senasis gruzinų aksakalas, ir skųstumėmės senatve taip, kaip skundėsi aksakalas…
Jei dienos būtų plaukiantys laivai,
Kiek nuostabių šalių galėtumėm išvysti!
O vieną dieną netikėtai atsiirtume tenai,
Kur šiluma širdžių stipriau už saulę švyti…
Lai Tavo dienos būna plaukiantys laivai!
Gimtadienis – pati gražiausia šventė,
Gyvenimas – toks mielas, nuostabus.
Gražiausi metai dar nepragyventi,
Gražiausi metai tie, kurie dar bus.
Ant Tavo gyvenimo kelio,
Lai byra gražiausi žiedai.
Iš jų pasirinki tik vieną,
Kuris Tau žydės amžinai.
Ėjo kartą asilas dykuma. Išsekęs, ištroškęs, jau kelinta diena nei valgęs nei gėręs. Staiga prieš savo akis jis išvydo upelį, o šalia jo – šieno kupetą. “Ką daryti – ar pirmiau pavalgyti, ar išgerti”, – vis galvojo asilas. Galvojo galvojo, kol visai išseko ir numirė.
Todėl nebūkim asilais ir pirmiausiai išgerkim!
Su Gimimo diena, su džiaugsminga švente,
Bėga dienos taip greit, ir tu jau ne maža!
Linkim Tau daug draugų, daug gražių dovanų,
Skanų tortą ragauti, ir svajonių drugelį pagauti!
Gerkime gyvenimą kaip taurų vyną,
Gerkim iš pačių gražiausių taurių –
Niekam laikas metų negrąžina,
Kad galėtum viską vėl pradėt iš naujo.
Pakelkim taures už gyvenimą!
Žvėrių karalius paskelbė sausąjį įstatymą. Įsakė jis žvėrims kasdien susirinkti į miško aikštelę ir pasitikrinti. Kitą dieną, atvykę į patikrinimą, visi žvėrys buvo blaivūs, tiktai zuikis girtas.
– Zuiki puiki, kodėl tu girtas? – klausia liūtas.
– O valdove, atleisk man! – sulemeno zuikis. – Švenčiau uošvės gimtadienį.
– Tiek jau to! – geraširdiškai pasakė liūtas. – Pirmą kartą atleidžiu. Bet, kad daugiau tavęs girto nepamatyčiau.
Antro patikrinimo metu ir vėl visi žvėrys blaivūs, tik zuikis iš girtumo žvairas.
– Zuiki puiki, tu ir vėl girtas! – riaumoja liūtas.
– Atleisk, visagali žvėrių karaliau! Sūnelis gimė, aplaistėme.
– Žiūrėk tu man! Trečią kartą nedovanosiu!
Trečio patikrinimo metu visi žvėrys blaivūs, tik zuikio nėra. Eina liūtas jo ieškoti. Žiūri, ogi iš liūno zuikio tik ausys bekyšančios. Ištraukia liūtas zuikį iš vandens, o nuo jo jau iš tolo svaigalais trenkia.
– Žvairy, vėl tu gėrei? – suriko liūtas.
– Tu, liūte, savo žvėrims sausąjį įstatymą sugalvojai… O mes – žuvys. Tu mūsų neliesk!
Pakelkime taures, už šią gražią šventę ir kad dar neįvestas sausasis įstatymas.
Linkiu, kad tavo akys skausmo nematytų,
Ir lūpas puoštų šypsena gera.
O jei skaidrus lašelis į skruostą nukristų,
Linkiu, kad tai būtų tik džiaugsmo ašara tyra.