Gimtadienio tostai

Žmogus nežino, kad jis panašus į velnią:
Keikiasi velniškai,
Myli velniškai,
Geria velniškai.
Tad gyvenk taip, kad galėtum pasakyti:
Man velniškai gera.

Linkiu, kad tavo akys skausmo nematytų,
Ir lūpas puoštų šypsena gera.
O jei skaidrus lašelis į skruostą nukristų,
Linkiu, kad tai būtų tik džiaugsmo ašara tyra.

Žvėrių karalius paskelbė sausąjį įstatymą. Įsakė jis žvėrims kasdien susirinkti į miško aikštelę ir pasitikrinti. Kitą dieną, atvykę į patikrinimą, visi žvėrys buvo blaivūs, tiktai zuikis girtas.
– Zuiki puiki, kodėl tu girtas? – klausia liūtas.
– O valdove, atleisk man! – sulemeno zuikis. – Švenčiau uošvės gimtadienį.
– Tiek jau to! – geraširdiškai pasakė liūtas. – Pirmą kartą atleidžiu. Bet, kad daugiau tavęs girto nepamatyčiau.
Antro patikrinimo metu ir vėl visi žvėrys blaivūs, tik zuikis iš girtumo žvairas.
– Zuiki puiki, tu ir vėl girtas! – riaumoja liūtas.
– Atleisk, visagali žvėrių karaliau! Sūnelis gimė, aplaistėme.
– Žiūrėk tu man! Trečią kartą nedovanosiu!
Trečio patikrinimo metu visi žvėrys blaivūs, tik zuikio nėra. Eina liūtas jo ieškoti. Žiūri, ogi iš liūno zuikio tik ausys bekyšančios. Ištraukia liūtas zuikį iš vandens, o nuo jo jau iš tolo svaigalais trenkia.
– Žvairy, vėl tu gėrei? – suriko liūtas.
– Tu, liūte, savo žvėrims sausąjį įstatymą sugalvojai… O mes – žuvys. Tu mūsų neliesk!
Pakelkime taures, už šią gražią šventę ir kad dar neįvestas sausasis įstatymas.

Gerkime gyvenimą kaip taurų vyną,
Gerkim iš pačių gražiausių taurių –
Niekam laikas metų negrąžina,
Kad galėtum viską vėl pradėt iš naujo.
Pakelkim taures už gyvenimą!

Su Gimimo diena, su džiaugsminga švente,
Bėga dienos taip greit, ir tu jau ne maža!
Linkim Tau daug draugų, daug gražių dovanų,
Skanų tortą ragauti, ir svajonių drugelį pagauti!

Ėjo kartą asilas dykuma. Išsekęs, ištroškęs, jau kelinta diena nei valgęs nei gėręs. Staiga prieš savo akis jis išvydo upelį, o šalia jo – šieno kupetą. “Ką daryti – ar pirmiau pavalgyti, ar išgerti”, – vis galvojo asilas. Galvojo galvojo, kol visai išseko ir numirė.
Todėl nebūkim asilais ir pirmiausiai išgerkim!

Ant Tavo gyvenimo kelio,
Lai byra gražiausi žiedai.
Iš jų pasirinki tik vieną,
Kuris Tau žydės amžinai.

Gimtadienis – pati gražiausia šventė,
Gyvenimas – toks mielas, nuostabus.
Gražiausi metai dar nepragyventi,
Gražiausi metai tie, kurie dar bus.

Jei dienos būtų plaukiantys laivai,
Kiek nuostabių šalių galėtumėm išvysti!
O vieną dieną netikėtai atsiirtume tenai,
Kur šiluma širdžių stipriau už saulę švyti…
Lai Tavo dienos būna plaukiantys laivai!

Trylikametis vaikštinėjo su mama smėlėta jūros pakrante.
Staiga jis paklausė:
– Mama, pagaliau pavyko susirasti draugą! Kaip jį išsaugoti?
Motina minutėlę patylėjo, paskui pasilenkė ir prisėmė abi saujas smėlio. Laikydama rankas delnais į viršų, vieną saują stipriai sugniaužė. Smėlis ėmė srūti pro pirštus, ir kuo stipriau gniaužė, tuo labiau smėlis byrėjo. Kitą delną laikė atvirą: smėlis liko saujoje.
Keletą akimirkų berniukas nustebęs žiūrėjo, o vėliau sušuko:
– Supratau!
Pakeliam tostą už gerus ir supratingus draugus.

Į tolimą, užkampų Gruzijos kaimelį atvyko žurnalistas ir susirado šios vietovės įžymybe aksakalą, sulaukusį 120 metų. Žurnalistas paklausė senuko, ar šis jaučiąs savo senatvę.
– Žinoma, jaučiu, atsakė aksakalas.
– Kaip?
– Kai man buvo šimtas metų, atsakė senasis gruzinas, aš su savo svečiais išgerdavau dvidešimt stiklinių vyno. Kai sulaukiau šimto dešimties metų, su svečiais aš išgerdavau jau tik dešimt stiklinių. Na, o dabar aš kasdien teišgeriu tik devynias stiklines vyno…
Tad pakelkime tostą už tai, kad gyventume taip ilgai, kaip senasis gruzinų aksakalas, ir skųstumėmės senatve taip, kaip skundėsi aksakalas…

Išgerkim už tai, kad rytoj pabrangtų buteliai taros supirktuvėje.

Jaunas žurnalistas netaktiškai paklausė įžymios artistės, kiek jai metų.
– Neprisimenu, – atsakė artistė.
– Kaip, jūs nežinote kiek jums metų? — stebėjosi jaunas žurnalistas.
– O aš jų neskaičiuoju. Aš, pavyzdžiui, skaičiuoju pinigus, brangakmenius, nes juos gali pavogti. O mano metų niekas nepavogs!
Tad pakelkime taurę už nepavagiamą mūsų turtą – mūsų metus!

Su metais pajuntame gyvenimo kainą,
Su metais jausmai užsigrūdina.
Juk, būna, pavasarį šalnos užeina,
Ir būna pavasaris rudenį.

Kad nuramint gyvenimui širdį,
Išsaugot liepsnojančią jauną,
Ir meilė, kaip saulė sušildo,
Tos šalnos rudens neužgauna.

Su metais ir vingiai kely išsiskiria,
Širdis ir jausmai užsigrūdina.
Todėl nešk savo pavasarį šviesų,
Kaip spalvotą gyvenimo rudenį.