Tostai vyrams

– Turiu pranešti, – pasakė ji, – mano vyras bus namie po valandos.
– Bet aš nieko nedarau smerktino… – nustebo jis.
– Na matote… O laikas bėga.
Jis suprato. Bet vyras netikėtai grįžo anksčiau ir rado nuogutėlę žmoną. – Ko tu čia vidury baltos dienos vaikštai po kambarį nuogutėlė?! – nustebo vyras.
– Neturiu kuo apsirengti, šykštuoli nelaimingas… Gaili man madingesnės suknelės!
Vyras supykęs puola prie spintos ir, mėtydamas iš jos sukneles, šaukia:
– O šita? O šita… Sveikas, Algi, o šita? O šita?
Pakelkime taures, kad vyrai suprastų žmonų norus ir neieškotų jos spintoje suknelių.

Pone daktare, atėjęs pas gydytoją skundžiasi vyriškis, – kai išgeriu… tai negaliu baigti…
– Tai negerkite! – pataria gydytojas.
– Tada negaliu pradėti. Gal, sakau, pone daktare, išrašykite man vaistų, kuriuose būtų daugiau kalcio.
– O kam jums tokie vaistai?
– Mano žmona trainiojasi su kitais vyrais, o man neauga… ragai.
Pakelkime taures už tai, kad vyrams nereikėtų kreiptis į gydytojus panašiais klausimais.

Vienas Amerikos valdininkas Čikagos priemiestyje rado pasagą. Žmogus apsidžiaugė. Pakėlė ją ir nešasi talismaną namo. Deja, namie jis rado siuvėjo sąskaitą ir kvietimą užmokėti skolą už kreditan pirktą automobilį. Nežiūrint šių nemalonumų, jis vis tik nutaria pasagą įdėti į rašomojo stalo stalčių. Kyšt ranką į kišenę, o ten skylė. Raktą kažkur pametęs. Nuliūdęs vyras pasagą deda ant spintos. Tuo metu įeina tarnaitė ir praneša, jog jo žmona pabėgo su meilužiu.
Valdininkas paima pasagą, bučiuoja ją ir šnibžda:
– Vis tik šiame prietare yra dalis tiesos!
Tad pakelkime taures už tuos, kurie gyvenime suranda savo talismaną.

Uzbekas vedė našlę. Po vestuvių žmona atidarė skrynią ir parodė savo brangenybes. Paskui iš skrynios kampo ištraukė keletą naktinių kepuraičių.
– Kam jų tiek daug? – nustebo jaunikis.
– Tai mano buvusių vyrų kepuraitės, – paaiškino ji. – Nė vienas iš jų nesulaukė nė dviejų vedybinio gyvenimo metų: jie mirė.
Tai išgirdęs jaunuolis nusitraukė nuo galvos kepuraitę, sviedė ją žmonai sakydamas:
– Vardan Alacho! Paimk tu šią kepuraitę ir palik mane ramybėje. Mano vargšė motulė neturi kito sūnaus, tik mane vieną! – tai pasakęs jis davė kojom valią.
Tad pakelkime taures už tuos vyrus, kurie laiku pastebi šeimyninio gyvenimo nelaimę!

Ilgai ruošėsi žydelis vesti. Nežino, ką daryti. Viengungiui blogai. Vienas neišgyvensi viso gyvenimo. Susirgsi ar ištiks kokia nelaimė, kas slaugys ligonį? Vesi – irgi negerai… Tuojau pasipils vaikai… Uždirbk ne tik sau, žmonai, bet ir mažiesiems ėdrūnams… Ar užteks jėgų?
Svarstė svarstė žydelis ir nežino, kaip pasielgti. Nueina jis pas rabiną patarimo prašyti.
– O išmintingasis rabi, pasakyk man – vesti ar nevesti?
Rabinas pasižiūrėjo į vaikiną, giliai atsiduso ir užjausdamas pasakė:
– Daryk, kaip išmanai. Vėliau vis tiek gailėsiesi.
Tad pakelkime taures už nepavydėtiną vyrų likimą.

Į seksopatalogijos kabinetą įeina suvargęs vyriškis.
– Pone daktare, virpančiu balsu pradeda pacientas, kas man galėtų būti? Kai aš su žmona… tai pirmą kartą man labai karšta, o kai sugalvoju antrą kartą, tai labai šalta.
– Keista! – susimąsto gydytojas. – Atsiveskite žmoną, reikia su ja pasikalbėti.
Kitą dieną žmona pasakoja:
– Pone gydytojau. Čia nieko keisto ir nesuprantamo nėra… Kai mano vyras pirmą kartą su manimi… tai buvo liepos mėnesį, o antrą kartą – sausio pabaigoje.
Pakelkime taures už tai, kad vyrai nejaustų temperatūrų skirtumo!

Kinai turi tris paveikslus. Pirmajame pavaizduotas giliai susimąstęs žmogus, antrajame – žmogus besiraunantis plaukus, o trečiasis – visa gerkle besikvatojantis ir šokantis iš džiaugsmo. Po pirmuoju paveikslu parašyta: „Šis žmogus svarsto vesti, ar nevesti“. Po antruoju – „Šis žmogus jau vedė ir šiandien gailisi“. Po trečiuoju paveikslu – užrašas: „O šis žmogus išsiskyrė ir dabar laisvas“.
Beveik visi vyrai savo gyvenime nedaug turi linksmų ir laimingų dienų. Tad pakelkime taures už vyrų laimingiausias dienas!

Žalia varlė šliaužia geležinkelio bėgiais. Staiga pralekia traukinys ir nukerta jai kojas. Nušliaužia varlė į krūmus ir mąsto:
– Gražios buvo kojytės, reikėtų grįžti ir pasiimti.
Varlė tik nušliaužė ant bėgių ir pralėkdamas traukinys nukerta jai galvą.
Pakelkime taures už tai, kad neprarastume galvos dėl gražių kojyčių.

Susirinkęs būrelis žmonių užgesinę šviesą bando iššaukti dvasias. Viena našlė išsikviečia savo vyro sielą ir klausia:
– Ar tikrai tai tu, mano brangusis vyreli?
– Taip, tai aš! – pasigirsta kimus balsas.
– Sakyk, mielasis, ar tau geriau dabar, ar kai mudu kartu gyvenome?
– Dabar.
– Džiaugiuosi, aukseli. Vadinasi, dabar tu danguje.
– Ne, pragare! – pasigirdo atsakymas.
Tad pakelkime taures už tuos, kurie šiame gyvenime nesurado šeimyninės laimės.

Traukinio kupė važiuoja nebejaunas rabinas. Ant viršutinės lentynos rengiasi miegoti bendrakeleivis – jaunuolis. Šis ir klausia:
– Meldžiamasis, gal pasakytumėte, kuri dabar valanda?
Rabinas, nieko neatsakęs, nusisuka į sieną ir užmiega. Rytą traukinys privažiuoja sostinę. Abu keleiviai pabunda ir ruošiasi išlipti. Rabinas pažiūri į laikrodį ir bendrakeleiviui sako:
– Jaunuoli, jūs manęs vakar klausėte kelinta valanda? Tai va, dabar pusė devynių.
– Kodėl vakar tylėjote, gerbiamasis, kai klausiau? – stebėjosi jaunuolis.
– Matote, jeigu vakar būčiau atsakęs kelinta valanda, tai jūs būtumėte manęs paklausęs, kur aš vykstu. Būčiau atsakęs, jog į sostinę. Jūs būtumėte man prisipažinęs, jog neturite kur nakvoti. Aš, kaip geras žmogus, būčiau pakvietęs į savo namus. O aš turiu gražią jauną dukrą. Naktį jūs tikriausiai būtumėte ją suvedžiojęs, ir ji būtų pastojusi. Būtų tekę jums ją vesti.
– Na ir kas? – sušuko jaunuolis.
– Taigi vakar ir pamaniau: kam man reikia tokio žento, kuris net laikrodžio neturi.
Tad pakelkim taures už vyrišką išmintį.

Vasaros sodas. Nuošalus suolelis. Sėdi vieniša porelė. Jis jau ilgai gyvenęs. Ji jaunutė.
– Mano mieloji, mano geroji, – čiulba jis saldžiai. – Daug nekalbėsiu… Einu tiesiog prie reikalo. Pupuliuk, aš prašau jūsų rankutės ir būti mano antrąja puse.
– O ar kalbėjote su mano mamyte?
– Kalbėjau, kalbėjau, – spaudžia jis josios rankutę. – Brangioji, aš su jūsų mamyte kalbėjau prieš dvidešimt metų… Bet tada aš jūsų dar nepažinojau!
Pakelkime taures už vyrus, branginančius savo jaunystę.

Gatve ėjo mergina. Vyriškis įdėmiai ją peržvelgė ir nusekė paskui. Mergina stabtelėjo ir pasiteiravo, kodėl jis ją sekąs.
– Todėl, kad aš jus įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio! – pasakė nepažįstamasis.
– Aš neverta, kad jūs mane mylėtumėte vien už grožį! – pasakė ji. – Mano sesuo šimtą kartų gražesnė… Antai ji eina. Prieikite prie jos ir prisipažinkite mylįs.
Vyriškis grįžo atgal ir pamatė reto bjaurumo moterį. Nusivylęs jis pasivijo gražuolę ir paklausė, kodėl ji taip negražiai pajuokavusi, pasišaipiusi iš jo.
– Aš taip pasielgiau dėl to, kad jūs sakėte netiesą, – atkirto ji. – Jeigu jūs būtumėte iš tiesų mane pamilęs iš pirmo žvilgsnio, kam gi jums būtų reikėję bėgioti ir ieškoti kitos moters?
Tad pakelkime taures už tai, kad vyrui netektų rausti dėl savo nepastovumo.

Ponai, šiandien pakalbėkime apie meilę. Sakoma: prancūzas turi ir žmoną, ir meilužę, bet myli tik žmoną. Žydas turi ir žmoną, ir meilužę, bet myli tik mamą. Rusas turi ir meilužę, ir žmoną, bet myli tik degtinę. O mes pakelkime taures už brolį lietuvį, kuris nespjauna į rusišką degtinę Prancūzijoje, Vokietijoje derasi kaip žydas, Izraelyje keikiasi kaip rusas ir visada sugrįžta į tėvynę mamos, žmonos ir meilužės džiaugsmui.
Tad išgerkim už keliaujančius vyrus verslininkus.

Vienas padišachas labai mylėjo svetimas moteris. Artimieji bandė jį atkalbėti ir įrodinėjo gašlumo pragaištingumą…
Padišachas turėjo gražią belaisvę. Jis ją mylėjo. Tačiau ir ji greitai nusibodo. Belaisvė valdovui ir sako:
– Atiduok mane tam dvasiškiui, kuris visada tave moko vengti moterų. Tuomet ir paaiškės, ar tikrai nuoširdūs jo patarimai. Padišachas taip ir pasielgė. Belaisvė dvasiškiui labai patiko. Jis visaip stengėsi, kad ji tenkintų jo norus… Tačiau toji atkakliai nesutiko. Pagaliau po ilgų kalbų ir išvedžiojimų gražuolė pareiškė:
– Jeigu nori laimėti mano palankumą, leisk tave pabalnoti ir ant tavęs pajodinėti.
Vargšas įsimylėjėlis sutiko. O belaisvė slapta pranešė visa tai padišachui. Tada ji užsirangė ant dvariškio nugaros ir ėmė jį keturpėsčią vaikyti. Tuo metu įeina padišachas ir nustebęs klausia:
– Juk tu visada patarinėjai vengti moterų… Kas gi tau pasidarė?
– Aš tau patarinėjau todėl, kad ir tavęs nepaverstų asilu, kaip mane pavertė, – susigėdęs atsakė dvariškis.
Tad pakelkime taures. Vyrai, klausykite ir įsidėmėkite: moterų nemylėkite aklai, jei nenorite virsti asilais.